2014 m. birželio 22 d., sekmadienis

Kryptys

























Vasara. Kai naktys trumpos, o dienos ilgos... Vakarai pilni pokalbių, juoko ir smilgų lingavimo. Kai oda tampa šokoladinė, o nagai pasilieka daržovių lysvėse, batus keičia basos pėdos, o autobusus dviračiai, konspektus knygos, tamsius rytus saulės spinduliai.



Kai pievose žydi gražiausios metų gėlės ir puokštės. Kai truputį jų parsigabeni į namus ir vis pažvelgus bent trumpam džiaugies...
Kai pietūs, pusryčiai, ir vakarienė - ranka pasiekiami... Braškės, salotos, agurkai, ridikikėliai ir žalumai... Arbatai mėtos ir kiti malonumai.

Ir... Kai keičias kryptys. Iš vasaros į pasibuvimus, susivokimus ir nerimą. Į norėtus, tikėtus susitikimus ir jų nebuvimą.


Į pasidalinimus. Apžvelgimus. Panoraminius miesto ir gyvenimo vaizdus.



Kartais tiek įsikandi tikslo, kad ilgainiui net pamiršti kur ir kas buvo tas siūlo galas. Dėl ko ir kam. Tiesiog veržiesi. Ir ne viską apskaičiuoji, pamatuoji. Kol nebūni tame, kol nepajauti. Panašu, kad šįkart daug ko išmoksiu. Ir ne tik, kaip ir ko reikia susikrauti iškeliaujant svetur gyventi... Bet to, kas pačiai svarbu ir... skaudu.
Keliauti, ieškoti, puiku! Bet  būti pasaulio gyventoju sunku. Kai atsisveikinimo pokalbių ir pasibuvimų noris tik pačiam, kitiems tai lyg ir natūralu, o pasibuvimus gauni iš tų, kurių netikėjai... Nesupranti, bet malonu. Kai šeima tada vėl tampa branduoliu. A.Adler teigė, kad žmogui vienas svarbiausių dalykų - patenkinti priklausymo poreikį. Ir tikrai. Nes džiaugsmas didėja kai daliniesi. Tikiuos greitu metu tai atrasti iš naujo...

2014 m. birželio 8 d., sekmadienis

                        
                                     ...Madam pareis vėliau... Nieks nepasikeis...

     Sako kartais reikia atsargiai su norais. Ir tikrai, dievaži, reikia. Aš dar pridėčiau - ir su lūkesčiais. Nieko nesitikėti sudėtinga, dėl daugelio sudedamųjų:  vidinių ir išorinių, tačiau kartais taip reikalinga, kad nosies nenukabint. Ir kai pasižiūri išties menas yra gyventi čia ir dabar!


                                 "We do not remember days... We remember moments..."

 


*http://www.youtube.com/watch?v=_k2GRVPlabU*

2014 m. gegužės 14 d., trečiadienis

Atradimai


Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą. 
Visi turi teisę mylėti 
Aistringai ir be praradimų 
Visi turi teisę į saulę, 
Į debesis, miegą, vyną, 
Į savo paties apgaulę, 
Į savo paties neigimą, 
Į pilną stiklinę pieno, 
Į maža kvailą šuniuką 
( tačiau nesakyt "jis mano" 
Tik švelniai glostyt kailiuką). 
Visi turi teisę žaisti 
Ir jei patinka - švepluoti. 
Visi turi teisę geisti 
Ir apie tai negalvoti. 
Visi turi teisę kartą 
Išbėgt basi į lietų, 
Per šaltį pamiršti paltą 

Ir kojines sukeisti vietom. 
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta. 

Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima
Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.
Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lig begalybės.

/ Lauryna Luničevaitė/






P.S. Maži dalykai džiugina... Dovanos, skanus maistas, juokas, palaikymas, supratimai atradimai ar tiesiog buvimai.
P.P.S. Sakiau šiemet reik išmokt eilėraštį, pirmų eilučių vedina, atrodo, jau ir radau kokį! 

2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Pasibuvimai

                                        Kartais būna taip.

















Sėdi, šneki, o akys už tūkstančio mylių...

Žiūri, žaidi ir supranti kad kažkaip ne taip. Tavęs klausia kas? Ir pats nevalingai atsakai - nieko. Nors žinai, kas ir kur... Bet įpranti. Įprotis sako, blogiau už prigimimą.












Bet tų įpročių būna ir kitokių... Įpranti prie dėmesio, žodžių, galiausiai pripranti prie gilesnių pokalbių ir dalinimosi. Ir būna, kad pastarųjų dviejų dusinančiai trūksta ir ilgu. Bet tam reikia bent dviejų. Ir kartais, kad ir kokias sonatas grotum, šnibždėtum ir vos vos mėgintum prie tų durų prisiliesti - jos neatsiveria. 



Ir tada tikrai viską taip į savo lentynas perdėlioji, kad lyg taip ir turėjo būti, saugai save, esą pats sau taip protingai sumąstei. Visgi... Ar tikrai? 


Man patinka kontroliuoti situaciją, bet ne šįkart. Kartais tiesiog noris būti. Būti.




2013 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Who is perfect?

Sakyčiau inspirational...


Bet... 

Argi taip nebūna?  Visi turim savo žavesio, ir kartais visiems noris, kad apie tai  būtų priminta. (: Šypsausi. Gražaus sekmadienio!;)


2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Iš sekmadieninių pasivaikščiojimų







Kai vasaros pažadai jau seniai sužieduoti, nesugauti vėžiai žiemot pasiruošę, ir tik nenuminti kilometrai atrodo vis dar laukia savo laiko, supranti, kad kai kuriais norais ir pojūčiais tebegyveni ir lapkritį.
Gal tik sekmadieniai vis kinta, nuo mamos lauknešėlių ruošimo, iki vis kito ėjimo, darymo ir ruošimosi. Jauku tą rudenį, ką bepasakysi.