Sėdi, šneki, o akys už tūkstančio mylių...
Žiūri, žaidi ir supranti kad kažkaip ne taip. Tavęs klausia kas? Ir pats nevalingai atsakai - nieko. Nors žinai, kas ir kur... Bet įpranti. Įprotis sako, blogiau už prigimimą.
Bet tų įpročių būna ir kitokių... Įpranti prie dėmesio, žodžių, galiausiai pripranti prie gilesnių pokalbių ir dalinimosi. Ir būna, kad pastarųjų dviejų dusinančiai trūksta ir ilgu. Bet tam reikia bent dviejų. Ir kartais, kad ir kokias sonatas grotum, šnibždėtum ir vos vos mėgintum prie tų durų prisiliesti - jos neatsiveria.
Ir tada tikrai viską taip į savo lentynas perdėlioji, kad lyg taip ir turėjo būti, saugai save, esą pats sau taip protingai sumąstei. Visgi... Ar tikrai?
Man patinka kontroliuoti situaciją, bet ne šįkart. Kartais tiesiog noris būti. Būti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą