Vietoj įžangos. Pirmadienis. Šiąnakt sapnavau kažką visiškai priešingo košmarui. Kas tai? Šįkart: užmirštos svajonės, pripažinimas ir laukimas. Kai atsibudus taip gera esti. O toji pamiršta svajonė - išmokti prancūzų kalbos... Žvilgt į kalendorių - vasario 18, per vėlu įsiregistruoti į prancūzų paskaitą... bet pradėti dieną nuo dainos šia kalba pats tas!:)
Kita manyje užmiršta... Tai domėjimasis meninės raiškos priemonėmis. Parodomis. Praktikavimas, o ne pavienis idėjų generavimas... Čia, širdis džiūgauja šeštadienio rytais, kai niekur nereikia ir Durys atsidaro... Apie vienuoliktą, per valstybinį kanalą.
Esu sakius, kad televizija man neįdomi, gali jos nebūti. Bet šitai, naujai atradus seku, jei ne eterio, tai sau patogiu metu. Priimtina. Artima. Ir labai jaukiai susižiūri. Šiandieną mąsčiau: "Kodėl?" Man, pirmiausiai matyt dėl to, kad požiūrio kampą pasirinkti palieka pačiam žiūrovui. Kaip ir erdvę pamąstymui. Ir televiziją visgi žiūriu. Seniau dėl Snobo kino, dabar dėl pravirų durų šeštadienio rytais...
O jūs, ar žiūrite tv? Ar turite savo mėgstamiausiuosius?:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą